Read Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys by Donaldas Kajokas Online

eeras-ir-kiti-j-lydintys-asmenys

Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami pirmojo romano „Kazašas“ ir naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir motyvai ir intonacijos.Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvareEžeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami pirmojo romano „Kazašas“ ir naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir motyvai ir intonacijos.Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.Nubudo nuo kurtinamo paukščių ulbesio. Šoko prie lango – tuntai raudonomis kekėmis aplipusių šermukšnių, tolėliau – vos vos ribuliuojantis ežeras ir sala. Nedidelė, vis dėlto joje dunksojo lyg ir kokio rausvo statinio liekanos. Apšviestos ryškios saulės, jos tartum karūnos brangakmeniai žėrėjo pačiame ežero viduryje. O virš tos rausvos karūnos virpėjo skliautai ir kuorai, tiltai ir vartų arkos – ištisas kabantis miestas, nuaustas iš skaidraus rytmečio oro…Vaizdas buvo stulbinantis.Ko gero, vakarykštis rūkas mane atvedė tiesiai į Edeną, šyptelėjo Gabrielius.Prie lieptuko išvydo moterį. Stovėjo į Gabrielių nugara šalia gelsvai rudo asilo, geriančio vandenį, ir glostė, o gal kasė jam paausius....

Title : Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys
Author :
Rating :
ISBN : 9789986169062
Format Type : Hardcover
Number of Pages : 277 Pages
Status : Available For Download
Last checked : 21 Minutes ago!

Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys Reviews

  • Mindaugas Peleckis
    2018-11-20 07:58

    http://radikaliai.lt/radikaliai/1201-...Apima džiaugsmas. Džiaugtis yra kelios priežastys. 1) Lietuvių literatūra (ypač kalbu apie šių laikų prozą) nemirė (turėjau tokių negerų įtarimų, jog jau iškeliavo anapus). 2) Neabejoju, jog Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ („Tyto alba“, 2012, dizainas – dailininkės Astos Puikienės; toliau – tiesiog „Ežeras“) – geriausias lietuviškas prozos kūrinys kartu su vienu kitu, parašytu gerokai anksčiau. 3) Knyga suteikė ypatingą skaitymo, fantazijos ir mąstymo džiaugsmą, kokio seniai nepatyriau. 4) Siūlau D. Kajoką nominuoti Nobelio premijai, nes jis (ir rašytojas, ir romanas) to vertas.Kadangi minčių, perskaičius romaną, labai daug, pabandysiu jas suskirstyti į kelis skirsnelius.1. Romano gerumasKuo geras romanas skiriasi nuo blogo? D. Kajoko „Ežeras“ akivaizdžiai tai parodo, atskiria pelus nuo grūdų. Po šios knygos daugelio anksčiau skaitytų net į rankas imti nesinori, prisiminus, kaip jos kadaise žavėjo.Nesu perskaitęs visų lietuviškų romanų, tačiau vieną kitą teko. Gerą įspūdį paliko Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989), Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ (2005), Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magija“ (1995; iš esmės galima būtų kalbėti apie visus jos romanus in corpore), Juliaus Viktoro Kaupo „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“ (1948), Eduardo Cinzo „Raudonojo arklio vasara“ (1975) ir „Mona“ (1981), Antano Škėmos „Balta drobulė“ (1958), na, ir dar vienas kitas romanas – ne jų vardyti čia susirinkom.Kaip matote, romanus išvardijau gana tendencingai ir subjektyviai – tuos, kurie daugiau mažiau siejasi su mistika, filosofija. D. Kajoko „Ežero“ geras ne tik dėl to, kad tai – filosofinis, mistinis, net apokaliptinis romanas, nors drąsiai galiu pasakyti, jog jis prilygsta ar net pralenkia Umberto Eco, Haruki Murakami, Jorge Luis Borgesą, H. P. Lovecraftą, Franzą Kafką, J. R. R. Tolkieną, J. K. Rowling („Hario Poterio“ knygas) ir panašius autorius.Gal kai kurie palyginimai romano autoriui ar jo skaitytojai gali pasirodyti keisti ar net įžeidžiantys, tačiau sakau visa tai, kad nors kiek paaiškinčiau, jog tai – ne šiaip knyga, o romanas, kurį norėsis atsiversti ne kartą, išsirašyti citatas, pasimėgauti turtingu žodynu, o gal ir naujai suvokti.2. Romano keistumasNebūsiu „zapadlistas“ ir nepasakosiu romano pabaigos bei siužeto vingių (veiksmo, kaip ir meditacijos, romane netrūksta). Todėl labai mažai kalbėsiu apie jo turinį, tik konstatuodamas, jog jis keistas. Gerąja prasme, suprantama. Čia galima rasti visko: net baisu vardyti, nenoriu atimti iš jūsų skaitymo malonumo. Bet kuriuo atveju, iš nuorodų kiek aukščiau galėjote suprasti, su kuo maždaug teks turėti reikalą.Ir vis dėlto tai – grynai „kajokiškas“ stilius. Man asmeniškai rašytojas atsiskleidė kaip romanistas labai netikėtai (dar neperskaičiau „Kazašo“, dabar pradėsiu skaityti). Netgi drįsiu pasakyti ereziją, kad geriau D. Kajokas būtų parašęs daugiau romanų nei poezijos knygų, nors labai mėgstu jo poeziją. Vis dėlto mažakalbis, glaustai talpinantis mintį į eiles D. Kajokas pasirodė esąs tikras mistikas, sufijų dervišas, o gal kitos religijos ekstazės apimtas asmuo, nes kai kuriuose romano puslapiuose siautėja tokia psichodelika ir apokaliptika, kad darosi kraupu: vis pasitikrindavau knygos viršelį, ar tikrai D. Kajoką skaitau, o ne kokį šventraštį.Beje, apie šventraščius. Ne, tai nėra madingas Dano Browno kopijavimas, kuo galbūt knygos autorius bus apkaltintas, tačiau faktas, kad vienas iš daugelio kertinių knygų akmenų – „Judo evangelija“, o jei tiksliau – abejonė, daoistiškai lydinti visą kūrinį, priverčianti mąstyti, kas toks buvo Judas, ir ar tikrai jis buvo išdavikas, ar jo vaidmuo jau buvo numatytas, ir Judas buvo mylimiausias Kristaus mokinys. Katalikai galbūt apšauks D. Kajoką eretiku, nors greičiausiai 99 proc. skaitytojų apskritai nieko nesupras.Profanams ir pigios ezoterikos mėgėjams religijų žinovas D. Kajokas specialiai sumaišė kortas, vietomis paversdamas romaną siautulingu fantastiniu „blokbasteriu“, kuriame, kaip kokiame nors „Žiedų valdove“, gyvena keistos būtybės (D. Kajoko nesybės, – pagal sanskrito ir pali kalbų žodį anatta, budizme apibūdinantį kiekvieną būtybę, kaip neturinčią savasties). Todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo neaišku, apie ką kalbama, iš kokio bokšto žiūrima: kaip mėgsta rūšiuoti sektantai: ar ši knyga „krikščioniška“, ar „judaistinė“, ar „budistinė“, ar „daoistinė“, ar „mistinė“.Pažangesniam skaitytojui, susipažinusiam su religijotyros pagrindais ir turinčiam gerai atpalaiduotą vaizduotę, ši knyga gali tapti savotišku vadovėliu į dualizmą naikinančias (ne)erdves.3. Romano ironija ir rimtumasTačiau perspėjimas net ir pažangesniam skaitytojui – tai yra romanas, o ne vadovėlis. Ir nors D. Kajokas „kapsto giliai“, kaip šabloniškai mėgstama sakyti (netgi labai giliai), jis nenurašinėja nei „Judo evangelijos“, nei Laozi, nei Kristaus žodžių (nors šiuos ir daugybę kitų pažįstamų vardų romane sutiksime).Romano rimtumas ir ironija (du viename) prasišviečia pro „lietuviškus“ momentus, kurių nėra daug. Herojaus pavardė Aušautas simbolizuoja senovės lietuvių medicinos dievą, žaltį, taigi pagrindinis romano herojus yra ir realus, ir nerealus vienu metu. Papasakota jo gyvenimo istorija, tragiška ir paslaptinga brolio žūtis (labai geras pastebėjimas dėl to, kodėl pašalinami krikščionybės atsisakę agentai), esama ir meilės istorijos (iš esmės netgi galima būti teigti, kad tai – romanas apie subtilią ir amžiną meilę, bet ne meilės romanas), švelnios, o kartais valiūkiškos erotikos (laimė, neperžengiančios ribos ir nevirstančios pornografija). Įdomi pastaba apie Bernardą Brazdžionį, kurią drebia tremtinė, kalėjusi dėl jo eilėraščio, tuo metu, kai poetas-didvyris šildėsi Kalifornijos saulutėje. Trumpai užsiminta apie KGB. Tokie realybės siūlai greičiausiai čia neatlieka didelio vaidmens, turbūt jie reikalingi tik tam, kad pririštų ir taip jau labai atpalaiduotos vaizduotės kūrinį prie žemės. Bet nedažnai ir neilgam.„Ežere“ nemažai humoro, tai nėra niūrus ir sunkiai skaitomas romanas. Bet neapsigaukite: tai, kad jis lengvai skaitosi, tik liudija, jog rašytojui-išminčiui buvo sunku jį parašyti. Jaučiasi, kad į romaną sudėta labai daug – gal net visas gyvenimas. Kai kurios frazės neabejotinai taps citatomis, iš kurių mokysis ateities mokiniai (tai tik mano fantazija, nesijaudinkit, nebus taip – ateityje lietuviai išvis nebemokės rašyti ir skaityti).Specialiai nieko necituosiu ir neminėsiu nė vieno egzotiško personažo vardo, nors ir labai knieti. Pirkit, skaitykit ir mėgaukitės. Čia jums ne koks pigus Carlosas Castaneda su savo grybukais ir kaktusais.4. Romano kalbaDar labai norėčiau atkreipti dėmesį į romano kalbą. Kaip minėjau, ji mane apstulbino. Nesitikėjau, kad šiuolaikiniame romane (turint galvoje, kad dabar nė viename naujienų portale nerasime sakinio be klaidos, ką jau ten kalbėti apie sinonimiką) gali būti tokia turtinga ir nenuvalkiota šablonais kalba. Kai kurių lietuviškų žodžių netgi nežinojau – pasistengta.5. PabaigaO jos nėra.

  • Greta
    2018-10-23 10:54

    „Geriau nekalbėkime, - dviem pirštais moteris užspaudė jo lūpas. - Nes, ko gero, vis tiek ką nors pasakysime.“Taip pat ir apie šią knygą – norisi ilgai kalbėti, bet tuo pat metu – tiesiog patylėti, lengvai šyptelint – paskaityk ir pamatysi...Romanas stiprus, intensyvus, kartkartėm – psichodelinis, dažnai balansuojantis ant ribos, kurią apspręsti autorius palieka pačiam skaitytojui. Visgi labiausiai žavėjęs dalykas buvo kalba – iki skausmo kupina poezijos, tačiau kartu ir tokia paprasta, kasdieniškai neįmantri; vaizdiniai – ryškūs, gyvi ir gyvybingi, savaime prikeliantys kažkokius primirštus atsiminimus, kurie leidžia būti keliose vietose vienu metu, gaivinantys atmintį.„Protas galvoja, kad svarbiausia sužinoti vis daugiau ir daugiau, tik yra ne taip! Verčiau suvokti kai ką, gal ir ne itin didelį, bet itin būtiną. Protas geras pagalbininkas, tik nė kiek ne svarbesnis už odą, kaulus, medį ar vabalą. Arba už šitą lietų... Matai, koks jis tikras!“Tekstas trapus kaip plonytė voratinklio gija, tačiau žodžiai patys savimi neabejoja. Pakanka vietos ir blaškymuisi, spėlionėms, paslaptims. Skaitant paraštės tarsi nejučiom prisipildė visokiausių pastabų (sau), paaiškinimų, ženklų, žyminčių sakinius, kuriuos verta (/reikia) išsirašyti ir su savimi nešiotis, nes jų būtinai prireiks.Nėra abejonių, kad knygą atsiversiu ir skaitysiu dar ne kartą, nes tokiems kūriniams vieno karto niekad nebūna gana. Jie auga, o paskui – itin gražiai išsiskleidžia.„Žinai, pavasarį ėjau lauku ir pamačiau geltonuojančias pienes. Ir nestabtelėjau. Nė valandėlei. Dabar sustočiau...“

  • Kamile
    2018-11-20 03:16

    Išplukdanti...Panardinanti į savo keistą pasaulį, kur neegzistuoja jokie "kas", "kada" "kodėl" - tik retais retais kartais iš įspūdžio-patyrimo-fantazijos srauto išnyrantis "kaip"...Nutrinanti ribą tarp realybės ir fantazijos - ir nutrinanti taip, kad skaitant ima atrodyti: o tai ir kas, kad nėra tos ribos? :)Skaitant tokias knygas susimąstau, o tai kas turi dėtis rašytojo mintyse, kad jis taip sugalvotų?...Labiausiai užkabinusi tema - laiko reliatyvumas, netikrumas, nesvarbumas. Kajokas beveik įtikina, kad jei koks nors laikas ir egzistuoja, tai tik vidinis."- Laiko turiu daugiau nei reikia.- Galbūt. Nes nežinai, kiek ir kam tau jo reikia. Todėl tavo laikas ligotas, nemokantis nei deramai klausti, nei teisingai laukti.- O kas yra teisingai laukti?- Kai lauki ir prarandi - kiekybė. Kai lauki ir neprarandi - kokybė"

  • Ugnė
    2018-11-01 04:03

    Skaityti knygą man buvo lyg braidžioti po rūką: vietomis jis tirštesnis, vietomis retesnis, ir visi daiktai jame atrodo tokie kasdieniški ir vis tiek neatpažįstami.

  • Paula
    2018-11-21 10:07

    Knygos pradžia žadėjo daug, pasakojimas atrodė beveik "stebukliškas", tačiau ties 100-uoju puslapiu nėrė žemyn su savo filosofiniais/religiniais lyriniais nukrypimais. Įpusėjus vėl kilo į viršų, vėl ėmė ryškėti pradžios magija, bet vėl neužilgo prasidėjo dar daugiau nukrypimų ir išvedžiojimų. Pabaiga buvo kiek netikėta, nors tokioje knygoje, klausimas, ar išvis įmanoma tikėtis kažkokios specifinės pabaigos. Knyga bloga nebuvo, bet keista - žiauriai.

  • Darius
    2018-11-15 05:17

    Vos tik įsiskaitai ir apsipranti prie veiksmo, esi iš karto nubloškiamas atgal prie filosofinių nukrypimų ir fantastinių išvedžiojimų. Keista ir labai paini knyga.